Knygos viršelio iškarpa

Iškiliausias ir unikaliausias – taip žymiausią lietuvių dailininką ir kompozitorių M. K. Čiurlionį apibūdintų kiekvienas, kuriam teko bent akies krašteliu prisiliesti prie jo kūrybos.

VR filmą „Angelų takais“ regėję žiūrovai dalijasi, kad paveikslų ir muzikos integracija į virtualios realybės technologiją atima žadą. Kiti neretai prasitaria, kad tokia patirtis privaloma kiekvienam 21 amžiaus žmogui, nes šis meno transliavimo būdas priimtinas jaunajai kartai, tačiau be galo įdomus ir vyresnio amžiaus žmonėms.

Filmo „Angelų takais“ režisierė Kristina Buožytė sako, jog idėja integruoti M. K. Čiurlionio paveikslus į virtualią erdvę kilo išvydus užsienio menininkams atiduodamą duoklę, tad susipažinkime su M. K. Čiurlioniu per spalvingiausius jo gyvenimo etapus.

M. K. Čiurlionio paveikslas „Karalių pasaka“ Drobė, tempera. 1909. 70,2cm × 75,3cm

19–20 amžiaus sandūroje gyvenęs menininkas 1875 metais gimė dabartinėje Senojoje Varėnoje, kurioje augo devynių vaikų šeimoje.

Pirmasis M. K. Čiurlionio susipažinimas su muzika įvyko dėl tėvo Konstantino Čiurlionio įtakos, nes pastarasis buvo vargonininkas ir chorvedys, tad būsimasis kompozitorius ankstyvame amžiuje išmoko groti fortepijonu.

Be instrumento valdymo M. K. Čiurlionio vaikystė buvo apsupta ir gyvos muzikos, nes tėvo vadovaujamo mišraus choro repeticijos buvo organizuojamos Čiurlionių namuose.

Įdomu tai, jog M. K. Čiurlionis niekuomet nemokėjo taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuvių kalba, šeimoje buvo bendraujama lenkų kalba.

Nors gimė Varėnoje, vaikystę būsimasis menininkas praleido Druskininkuose dėl tėvų pakeistos gyvenamosios vietos. 1885 metais baigė liaudies mokyklą ir, kaip teigiama, be galo troško mokytis.

1889 m. M. K. Čiurlionis atvyko į Plungę, kurioje muzikavo kultūros mecenato, kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestre. Kaip kūrėjas pirmuosius žingsnius menininkas žengė būtent čia, tuomet gimė pirmieji mažos apimties kūrinėliai.

Atradimo kelias

1894 metais, gavęs kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio finansavimą, išvyko studijuoti į Varšuvos muzikos institutą, ten mokėsi fortepijono meno ir kompozicijos. M. K. Čiurlionis Varšuvoje studijavo penkerius metus.

Po mokslų pabaigos, 1899 m., kompozitorius gavo pasiūlymą tapti muzikos mokyklos direktoriumi Liubline, tačiau pasiūlymo atsisakė dėl troškino gilinti savo muzikines žinias.

Po dar 3 metų gyvenimo Varšuvoje, kurioje dirbo mokytoju privačiose muzikos pamokose, kunigaikštis M. Oginskis vėl pasiūlė finansavimą mokslams, tad nuo 1901 metų M. K. Čiurlionis mokslus tęsė Leipcigo karališkojoje konservatorijoje, kurioje fokusavosi į kompoziciją ir kontrapunktą.

Tuomet prasidėjo nuoseklus kūrybinis M. K. Čiurlionio procesas. Leipcige jis pradėjo kurti pirmuosius neoromantizmo muzikinius kūrinius. Leipcigas, kaip Vokietijos kultūrinis centras, leido kompozitoriui pamatyti ir atrasti operas, muziejus, skaityti filosofinius raštus, tad gyvenimas Saksonijos žemėje pažymimas kaip visapusiško tobulėjimo laikas kūrėjo istorijoje.

Leipcigo karališkosios konservatorijos studijų laikais M. K. Čiurlionis sukūrė pirmąjį žymų muzikinį kūrinį – simfoninę poemą „Miške“, kurioje susijungė tėvynės nostalgija ir romantinės muzikos melodinės struktūros.

Sakoma, kad tuo metu M. K. Čiurlionis pražydo kaip kūrėjas, išgrynino savo pasaulėvoką, įgijo savą braižą.

Dailės era

Gyvenant ir studijuojant Leipcige M. K. Čiurlionis susipažino su simbolistine šveicaro A. Beklino ir vokiečio M. Klingerio kūryba. Tuo metu kompozitorius susidomėjo daile.

Po mokslų Leipcigo karališkojoje konservatorijoje 1902 metais M. K. Čiurlionis grįžo į Druskininkus, kur ilgai neužsibuvo.

Tais pačiais metais kompozitorius išvyko į Varšuvą profesionaliai studijuoti dailę, tačiau neilgai trukus suprato, kad akademinio tapybos mokslų programa jam buvo nepriimtina.

Nors dailės mokėsi akademiškai, M. K. Čiurlionis liko atsidavęs savo braižui ir buvo savitas, linkęs į simbolizmą.

M. K. Čiurlionį žavėjo filosofinės įžvalgos ir vaizdinės abstrakcijos. Tapydamas menininkas interpretavo ir muzikinius kūrinius bei garsus, dėl to virtualios realybės filmo „Angelų takais“ patirtis yra tokia unikali – paveiksluose atsispindi girdimos simfonijos, garsas tarsi susilieja su vaizdu.

SONATA II (Pavasario sonata). Popierius, tempera. 1907, Druskininkai. 72,8cm × 62,8cm.

Menininko kūryba persmelkta gyvenimo trapumo, mirties, amžinybės ir išnykimo filosofija – tam didelę įtaką padarė gyvenimas Leipcige.

Grįžęs į gimtinę 1905 metais M. K. Čiurlionis su kartėliu rašė, jog yra nesuprastas nei svetimų, nei artimų. To meto žmonėms Lietuvoje menininko darbai buvo nesuprantami, o į patį M. K. Čiurlionį buvo žiūrima su įtarimu, nepalankiai.

1903–1907 m. M. K. Čiurlionis sukūrė vieną iš žymiausių muzikinių kūrinių – simfoninę poemą „Jūra“, tačiau vis labiau jautė polinkį dailei.

1906 metais M. K. Čiurlionio paveikslai buvo eksponuojami Sankt Peterburge, kurie patraukė rusų kultūrinės visuomenės dėmesį.

1907 m. buvo metai, kuomet menininkas galutinai paliko muzikos pasaulį ir pasinėrė į dailę. Nuo šių metų pastebima M. K. Čiurlionio, kaip menininko, evoliucija – sukurti sudėtingi, pažengę paveikslų ciklai.

Įdomu tai, jog M. K. Čiurlionio nutapyti paveikslai beveik nepriklauso nuo istorinio konteksto. Bibliniai, krikščioniški motyvai dailininko paveiksluose persipina su panteistiniu pasaulėvaizdžiu.

Visgi esama kūrinių, kuriuose primenama tautinės savivokos reikšmė („Miestas. Preliudas“) pasitelkiant tautodailės motyvus.

M. K. Čiurlionis. Miestas. Preliudas. 1908-1909. Popierius, tempera. 59,0×70,4

Kultūrinė veikla

M. K. Čiurlionis aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje. 1905 metų tautinio sąjūdžio sukilimo metu dailininkas rūpinosi Pirmosios lietuvių dailės parodos Vilniaus Vileišių rūmuose rengimu, dalinosi savo paveikslais, prisidėjo prie Lietuvių dailės draugijos steigimo.

Simboliška, jog pirmosios lietuvių dailės parodos metu Sofija Kymantaitė, būsima M. K. Čiurlionio žmona, pirmąsyk iš tolo išvydo dailininką.

Antrą kartą būsimi mylimieji susitikimo po dviejų metų, 1907, per Vinco Kudirkos minėjimą. Susitikimas buvo lemtingas.

1908 metais M. K. Čiurlionis surengė Antrąją lietuvių dailės parodą ir įkūrė muzikos fondą, kuris buvo skirtas remti vietinių kompozitorių kūrybą. Fondas veikė nuo 1908–1911 m.

1909 m. sausio 1 d. Šateikių Šv. Evangelisto Morkaus bažnyčioje M. K. Čiurlionis vedė rašytoją Sofiją Kymantaitę.

Tais pačiais metais Čiurlionis išvyko į Peterburgą su didelėmis ambicijomis, tačiau greitai suprato, jog tik talento neužteks – kultūrinėje Rusijos sostinėje reikia visuomet būti ant pjedestalo, kitu atveju niekas neatkreips į tave dėmesio.

Neilgai trukus, su menininko Mstislavo Dobužinskio pagalba, talentingam dailininkui buvo atvertos garsaus ir įtakingo kūrybininko Aleksandro Benua namų durys, tad M. K. Čiurlionio muzika pradėjo skambėti prestižinėse koncertų salėse.

Greitai paaiškėjo, jog paskirstyti kūrybinę energiją Čiurlioniui buvo sudėtingiau, nei manyta. Kiti dailininkai priekaištavo, jog menininkas per daug laiko skiria muzikai, o tapyboje perdėtai mėgina perkelti muzikinės kompozicijos principus.

Tuo metu dėl skurdo ir patiriamos įtampos dailininkas susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis. Didelę dalį paveikslų dėl pinigų trūkumo Čiurlionis tapė ant paprasto popieriaus.

Nors jautrios pasaulėjautos menininkas išgyveno sunkų emocinį periodą, šiuo laikotarpiu buvo sukurti vieni žinomiausių ir reikšmingiausių paveikslų: „Žalčio“, „Jūros“ ir „Žvaigždžių“ sonatas, „Karalių pasaką“, monumentalų šedevrą „Rex“, kurie buvo publikuoti Trečiojoje lietuvių dailės parodoje 1909 m.

REX. Drobė, tempera. 1909. 147,1cm × 133,7cm

Paskutinieji gyvenimo metai

Paskutiniai kūrybos metai M. K. Čiurlioniui buvo itin sunkūs tiek dvasiškai, tiek psichologiškai.

1909 metų pabaigoje dailininkui buvo konstatuotas psichologinis ir emocinis pervargimas.

Tais pačiais metais menininkas išvyko į Peterburgą, kuriame patyrė nervinį priepuolį ir atsidūrė Pustelniko Raudonojo dvaro sanatorijoje Lenkijoje, garsėjančioje humaniškais psichinių ligų gydymo metodais.

1910 m. birželio 12 d. Čiurlioniams gimė dukrą Danutė, kurios pasiligojęs dailininkas taip niekada ir nepamatė.

Kuomet atrodė, kad psichinė sveikata pradėjo taisytis M. K. Čiurlionis pasivaikščiojimo sanatorijoje metu sušalo, susirgo plaučių uždegimu ir, neilgai trukus, 1911 metais, būdamas 35 metų amžiaus, mirė.

M. K. Čiurlionio palaikai iš Pustelniko buvo pargabenti į Vilnių. Kompozitorius ir dailininkas amžino atilsio atgulė Vilniaus Rasų kapinėse.

Daugiau su M. K. Čiurlionio kūryba galite susipažinti čia: https://ciurlionis.eu/lt/